Mano tėtis mirė lėktuvo katastrofoje, kai man buvo tik 5 metai. Niekada neklausiau jos, kaip jai tai pavyko. Kaip ji, būdama našlė su 3 dukromis 2,5 ir 6, išgyveno motinystę? Kaip ji pasirūpino savimi ir mumis? Žvelgiant atgal, nesu tikras, ar ji tikrai rūpinosi savimi. Ji tikrai puikiai mokėjo nusišypsoti ir drąsiai nusišypsoti, todėl mano seserys ir aš turėjome geriausią vaikystę, nepaisant mano tėčio netekties.
Mano tėčiui buvo tik 34 metai, kai jis mirė. Jis skrido privačiu lėktuvu namo su mano seneliu ir 2 dėdėmis, kai 1991 m. žiemą jų lėktuvas nukrito į Didįjį Druskos ežerą. Žmonės dažnai klausia, ar aš jį prisimenu. Prisiminiau jį, kad jis buvo linksmas, mėgo žiūrėti, kaip aš gimnastika ir rengiu jam pasirodymus. Jis buvo išmintingas, paslaugus ir darbštus žmogus. Mano mama padėjo mums išsaugoti jo atminimą. Ji dalijosi istorijomis ir nuolat pasakodavo, kaip jis mumis didžiuotųsi. Jam patiko būti mergaitės tėčiu. Kai jos nebėra, man vis sunkiau ir sunkiau prisiminti tuos 5 trumpus metus. Aš oficialiai pergyvenau savo tėvą ir, pasakysiu, tai keistas jausmas. Kai man sukako 34 metai, per šią gyvenimą keičiančią tragediją mano 3 vaikai buvo tokio pat amžiaus. Visus metus negalėjau nustoti galvoti apie savo mamą ir tai, kaip ji susitvarkė su tokiais mažais vaikais. Kas jai padėjo? Ar ji turėjo kaimą? Ar ji lankėsi terapijoje? Aš taip pat negalėjau nustoti žiūrėti į savo vaikus per savo objektyvą jų amžiuje. Jaučiausi taip, lyg iš naujo išgyvenčiau šią tragediją ir vėl liūdėjau. Man pačiam, seserims, mamai ir močiutei, kuri turėjo palaidoti 2 suaugusius sūnus ir vyrą. Jaučiuosi atimta iš šių suaugusių santykių, kuriuos palaiminti kiti su savo tėvais. Liūdiu dėl savo vaikų netekties, kad jie niekada nesusitiko su kitais savo seneliais. Sunku būti mama. O būti mama be mamos yra blogiausia.
